KALKINIMAS

Dirvožemio kalkinimas – aktualus klausimas, todėl mes surinkome ir paprastai bei aiškiai apibendrinome didelį kiekį informacijos apie dirvožemio kalkinimą, tikime, jog tai padės Jums, mūsų potencialiems partneriams priimti teisingus sprendimus, susijusius su dirvų kalkinimu.

Jeigu Jums perskaičius šį informacijos apibendrinimą vis dar kils klausimų, kreipkitės į mus.

TURINYS:

  1. Kas yra dirvožemio rūgštingumas (pH)?

  2. Kodėl svarbus kalkinimas?

  3. Rūgštingumas pagal regionus

  4. Optimalus pH skirtingiems augalams

  5. Normos

  6. Judrusis aliuminis

  7. Kokias medžiagas naudoti?

  8. Kuriuos dirvožemius kalkinti?

  9. Kalkinimo efektas ir dažnumas

  10. Kada kalkinti?

  11. Įterpimas

  12. Reakcija su kitomis trąšomis

  13. Pievų ir ganyklų kalkinimas

  14. Tyrimai, pH matavimas

  15. Kaip atpažinti rūgščias dirvas?

1. Kas yra dirvožemio rūgštingumas (pH)?

Algis Mačiukas teigia, jog dirvožemio rūgštingumas išreiškiamas vandenilio jonų koncentracija tirpale ir žymimas simboliu pH. Dirvožemiai gali būti rūgštūs, šarminiai arba neutralūs. Neutrali reakcija nustatoma tada, kai dirvožemio tirpale santykis tarp OH ir H+ jonų koncentracijos yra lygus. Šarminė reakcija yra, kai OH jonų koncentracija didesnė nei H+ jonų koncentracija. Rūgšti reakcija susidaro tuomet, kai dirvožemio tirpale ar komplekse vyraus H+ jonai.

Dirvožemio rūgštėjimas – tai vienas iš jo cheminės degradacijos formų, susietas su vandenilio ir aliuminio jonų koncentracijos didėjimu dirvožemio tirpale. Šis procesas nenutrūkstamai vyko ir vyksta Lietuvos dirvožemiuose. Dirvą alina klimato kaita, cheminių trąšų naudojimas, aktyvus ūkininkavimas, kai žemė intensyviai dirbama, naudojama daug mineralinių trąšų.

2. Kodėl svarbus kalkinimas?

Kalkinimas neutralizuoja dirvožemio rūgštingumą (reguliuoja pH), pagerina vandens (drėgmės) režimą, dirvos struktūrą, aktyvėja dirvos mikroorganizmų veikla, gausėja maisto medžiagų: judriojo fosforo, kalio, azoto, sieros įsisavinimas ir sumažėja judriojo aliuminio kiekis, kuris yra žalingas augalams. Todėl rekomenduojama dirvų našumą pradėti didinti nuo pH sureguliavimo.

Svarbu yra tai, jog kalkinimas atsiperka jau pirmaisiais metais, to priežastis – derliaus prieaugis atperka išlaidas susijusias su kalkinimu.

Kalkinimas atsiperka pirmais metais, pavyzdys netiesiogiai pateiktas Dr. Reginos Repšienės  ir dr. Danutės Karčauskienės straipsnyje:

„Pakalkintame dirvožemyje miežių grūdų derlius padidėjo 4–13 proc.“

Agronomė Joana Giedraitytė teigia: „Kultūriniai augalai normaliai auga tik nerūgščiuose, pakankamai maisto medžiagų turinčiuose dirvožemiuose. Norėdami išauginti gausų derlių, rūgščius dirvožemius turite kalkinti. Jei augalo šaknims terpė netinka, tręšk netręšęs – jos vis tiek badaus. Dirvos kalkinimas garantuoja ir kitų agrotechnikos priemonių, ypač tręšimo, efektyvumą“.

Augalai gali pasisavinti tik vandenyje ištirpusias medžiagas, o šių medžiagų tirpumas priklauso nuo dirvožemio rūgštingumo (pH) vertės. Kiekvienai augalų rūšiai reikia skirtingų elementų kiekių. Siekiant geriausio augalų augimo rezultatų, reikia sureguliuoti dirvos rūgštingumą ir medžiagų prieinamumą.

Mikroorganizmai, skaidantys organines medžiagas į paprastesnes, kurios yra pasisavinamos augalų, geriausiai jaučiasi ties pH 6,3-6,8.  Jei pH tampa stipriai rūgštinis, bakterijos nebegali aprūpinti augalo paprastesnėmis medžiagomis (azoto junginiais).

Tyrimais nustatyta, kad per metus išsiplauna 193-251 kg/ha kalcio. Nebekalkinamas dirvožemis kasmet parūgštėja po 0,1-0,2 pH. Rūgščiuose dirvožemiuose fosforo trąšos pereina į netirpius aliumofosfatus ir jos tampa neprieinamos augalams, – teigia R. Repšienė, D. Karčauskienė, J. A. Mituzas.

Rūgščiose dirvose augalai prastai aprūpinami: azotu, kaliu, kalciu, magniu, fosforu, ten pasireiškia judrus aliuminis. Šiuos augalus pažeidžia ligos ir kenkėjai. Silpnai vystosi šaknys. Augalai sudygsta, o vėliau nustoja augti. Sparčiausiai įrūgštėja lengvos granuliometrinės sudėties dirvos.

Vienai tonai amonio salietros neutralizuoti reikia  0,74, amonio sulfatui – 1,13, karbamidui – 0,90 tonos kalcio karbonato.

3. Rūgštingumas pagal regionus

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Agrocheminių tyrimų laboratorijos mokslininkų sudarytas Lietuvos sąlygiškai rūgščių (pH ≤ 5,5) dirvožemių žemėlapis parodo, jog didelė dalis rūgščių dirvų yra Vakarinėje ir Rytinėje Lietuvos dalyje.

 

 

 

Rūgštūs dirvožemiai (pH ≤ 5) Vakarinėje Lietuvos dalyje sudaro apie 31,3 proc., Vidurio Lietuvoje – apie 6,7 proc., o Rytų Lietuvoje – 11 procentų.

Intensyvius rūgštėjimo procesus, vykstančius Vakarų Lietuvos dirvožemiuose lemia gausūs krituliai (daugiau negu 800 mm per metus) ir giliau negu 2 metrai slūgsantis karbonatingasis sluoksnis.

4. Optimalus pH skirtingiems augalams

Algis Mačiukas pateikia susistemintą informaciją apie optimalias pH normas skirtingiems augalams. Skirtingų rūšių augalai mėgsta nevienodo rūgštingumo dirvožemį.

  • pH 3,5 – 4,5– bruknės, šilauogės;
  • pH 4 – 6,5– kanadinės cūgos, kalninės pušys, vakarinės tujos, karpotieji beržai, mahonijos, putinai, sidabrakrūmiai;
  • pH 4 – 4,5– rododendrai, viksvuolės, viržiai, azalijos, erikos, hortenzijos, orchidėjos, margeniai;
  • pH 4,5 – 5,5– linai, mirtos, paparčiai, ciklamenai, raktažolės, bromeliniai augalai, kamelijos, fuksijos, anturiai, paparčiai;
  • pH 5 – 6– miežiai, avižos, lelijos, kalatėjos;
  • pH 5 – 7– vilkdalgiai;
  • pH 5,5 – 6– žieminiai rugiai, stevijos;
  • pH 5,5 – 6,5– kukurūzai, pakalnutės, dauguma kambarinių gėlių: ciklamenai, pelargonijos, galenis, smidras, begonija, kalceoliarija, raktažolė, tradeskantė, fikusas;
  • pH 6– eleborai;
  • pH 6 – 6,5– cukriniai runkeliai, žieminiai kviečiai, meileniai;
  • pH 6 – 7– narcizai, pelėžirniai, kalijos, žioveiniai;
  • pH 6,5 – 7– pupiniai augalai, vaškuolės, klivijos, chlorofitai, aspidistros;
  • pH 6,5 – 7,5– gerberos, gvaizdūnės, hiacintai, leukonijos, rožės, skaistažiedės, tulpės, žilės, petunijos;
  • pH 6 – 8 – ratiliai, kardeliai;
  • pH 7 – bijūnai, pentiniai;
  • pH 7 – 7,5– jurginai;
  • pH 7 – 9– eglės, kadagiai, baltalksniai, bukai, gudobelės, klevai, kukmedžiai, alyvos, eglūnai, forsitijos, jazminai, kauleniai, lanksvos, ligustrai, sausmedžiai, sedulos, žagreniai, žilakrūmiai.
  • pH 5 – 6– rūgštynės;
    Įvairios daržovės pagal rūgštingumą geriausiai auga, kai pH 6 – 7:
  • pH 5,5 – 6,5– bulvės;
  • pH 5,5 – 7– morkos, petražolės, salierai, ridikėliai;
  • pH 6 – 6,5– salotos, špinatai, krienai, kopūstai;
  • pH 6 – 7– kukurūzai, pupelės, česnakai, krapai;
  • pH 6,2 – 7,5– burokėliai, kopūstai, žirniai;
  • pH 6,3 – 6,7– pomidorai, paprika, baklažanai;
  • pH 6,4 – 7– agurkai, patisonai, melionai, brokoliai;
  • pH 6,5 – 7,5– Pekino kopūstai;
  • pH 6,5– porai;
  • pH 6,4 – 7,9– svogūnai.

 

Optimalaus rūgštumo dirvožemyje užtikrinama tinkama mikroorganizmų veikla, augalų maisto medžiagų prieinamumas, dirvožemio struktūra, užauginama kokybiška produkcija,- teigia R. Repšienė, D. Karčauskienė, J. A. Mituzas

5. Normos

Norint, kad dirvožemis nerūgštėtų bei augalai gautų pakankamai kalcio, reikėtų kasmet įterpti 0,5–1,0 t/ha kalcio karbonato.

Kai dirvožemio pH yra mažesnis kaip 5,5, kalkinių medžiagų normą reikia padidinti. Sprendimą kiekvienu atveju reikėtų priimti individualiai. Didelės vienkartinės kalkinių medžiagų normos nerekomenduotinos, – pataria Dr. Regina Repšienė ir dr.  Danutė Karčauskienė.

Algis Mačiukas pateikia glaustą informaciją ir pavyzdžius, norint apskaičiuoti kalkinių trąšų normas reikalingam optimaliam pH lygiui pasiekti. Pagal sudarytą lentelę galima apskaičiuoti kalkinių trąšų normas ne tik įvairios granuliometrinės sudėties, bet ir skirtingo rūgštumo (pH) niekada ankščiau nekalkintiems dirvožemiams. Neutralizuojant rūgštumą lengvuose dirvožemiuose reikia mažiau kalkinių trąšų nei sunkiuose dirvožemiuose, o labai humusiniuose – daugiau trąšų, negu mažai humusiniuose.

Rekomenduojama kalkinių trąšų norma (CaCO3 t/ha) niekada ankščiau nekalkintų dirvožemių rūgštumui sumažinti  pH 0,1

Dirvožemiai Dirvožemių pH
<4,5 4,6-5,0 5,1-5,5 5,6-6,0 6,1-6,5 6,6-7,0
Smėliai 0,58 0,54 0,84 1,29 1,42 2,01
Priesmėliai 0,55 0,62 0,79 1,20 1,80 2,62
Lengvi priemoliai 0,69 0,73 0,92 1,33 2,60 7,01
Vidutinio sunkumo priemoliai 0,71 0,76 1,00 1,61 2,67 7,60
Sunkūs priemoliai 0,73 0,80 1,05 1,80 2,90 9,20
Moliai 0,73 0,80 1,40 1,80 2,91 12,50

 

Remiantis  lentelės duomenimis ir atsižvelgiant į dirvožemių savybes, apskaičiuojama kalkinių trąšų norma įvairiems augalams.

  1. Reikia žinoti optimalią pH reikšmę konkrečiai augalų rūšiai ir Jūsų dirvožemio esamą pH reikšmę.
  2. Gautas pH reikšmių skirtumas dauginamas iš kalkinių trąšų normos, reikalingos padidinti pH 0,1.
  3. Randama kalkinių trąšų norma neutralizuoti dirvožemio rūgštingumą iki optimalaus pH.

Pavyzdžiui:

  1. Dirvožemio rūgštumui jautrių augalų sėjomainos priemolio pH turi būti vidutiniškai 5,8 (pH 5,6-6,0), o buvo pH 5,4.
  2. Šiuo atveju dirvožemio rūgštumą reikia sumažinti pH 0,4. Lentelėje randame: kai dirvožemio pH 5,0-5,5, tai padidinti pH 0,1 reikia 1 t/ha CaCO3, o kai pH 5,6-6,0 – 1,6 t. Visa CaCO3 norma bus lygi 5,8 t/ha. (1×1 t/ha +3×1,6 t/ha)

Šiuo būdu galima apskaičiuoti kalkinių trąšų normą bet kokiai norimai auginti kultūrai įvairaus rūgštumo dirvožemiuose. Taip apskaičiuojama kalkinių trąšų norma ne tik dirvožemio rūgštumui sureguliuoti, bet ir jį vidutiniškai 5 metus išlaikyti normalų, atsižvelgiant į kalcio išplovimą bei dirvožemio parūgštėjimą.

Daugelio Lietuvos ir užsienio mokslininkų nuomone, iš karto įterpti dideles kalkinių medžiagų normas neefektyvu ir neekonomiška. Kalkinant pakartotinai, veiksmingesni mažesni kalkinių medžiagų kiekiai.

Mūsų klientų praktika rodo, jog kalkinat 3 t/ha gaunamas optimalus rezultatas – sumažėja dirvos rūgštingumas ir judriojo aliuminio kiekis (rezultatai gaunami atlikus pakartotinius žemės tyrimus), jau kitais metais gaunamas gausesnis derlius (gautas derliaus priedas atperka santykinai nedideles kalkinimo išlaidas). Jeigu atlikus pakartotinius dirvožemio tyrimus nustatoma, jog dirvos rūgštingumas yra didesnis nei optimalus auginamoms kultūroms, tuomet pakalkinama pakartotinai nedidele 1 – 2 t/ha kalkinių trąšų norma.

6. Judrusis aliuminis

Ypač kenksmingas augalams yra judrusis aliuminis. Esant jo kiekiui daugiau kaip 30–50 mg/kg, augalų vystymasis sulėtėja, mažėja jų derlingumas, o esant aliuminiui per 70 mg/kg, daugelis žemės ūkio augalų (kviečiai, miežiai, dobilai, liucernos, kukurūzai, rapsai, cukriniai runkeliai) derliaus praktiškai nesubrandina.  (R. Repšienė, D. Karčauskienė, J. A. Mituzas)

Ankščiau kalkintuose dirvožemiuose reikalingi nedideli kalkinių medžiagų kiekiai – optimaliam pH palaikyti (0,5 – 5 t/ha), taip yra todėl, jog dėl ankstesnio kalkinimo judrusis aliuminis vis dar nėra pavojingas:

Kalkintuose dirvožemiuose, didėjant vandenilio jonų koncentracijai, pH rodiklis rodo dirvožemio rūgštėjimą, bet, kadangi aliuminis yra paverstas į nejud­riuosius junginius, rūgštumas nėra toks kenksmingas augalams, kaip iš prigimties rūgščiuose dirvožemiuose.
Ilgalaikiais bandymais nustatyta, kad vieną kartą kalkintame 1,0 norma CaCO3 pH atsistato iki pradinių reikšmių po 17–20 metų. Aliuminio judrumo atsistatymo dinamika yra daug lėtesnė – jo kiekis pradeda didėti po 10 metų, iš esmės padidėja po 15 m., tačiau ir po 34 m. dar išlieka du kartus mažesnis negu buvo iki kalkinimo. Esant judriojo aliuminio kiekiui iki 10 mg/kg, kalkinimo efektas augalų derlingumui nepasireiškia. Tačiau aišku, kad po tam tikro laiko anksčiau atlikto kalkinimo efektas pasibaigs.
Dirvožemiuose, kuriuose judriojo aliuminio kiekis neviršyja 10 mg/kg, reiktų taikyti palaikomąjį kalkinimą mažomis kalkinių trąšų normomis. Toks kiekis padengia kalcio nuostolius dėl jo susikaupimo augalų produkcijoje ir išsiplovimo į gilesnius dirvožemio sluoksnius ir neleidžia dirvožemiams rūgštėti.

Taigi, darytina išvada, jog praeityje kalkintose dirvose reikalingas žymiai mažesnis kalcio karbonato (CaCO3) kiekis nei pateikiama viršuje esančioje lentelėje, todėl šiuolaikiniuose straipsniuose dažnai rekomenduojamas kalkinimas mažomis normomis, tačiau dažniau.

7. Kokias medžiagas naudoti?

Yra žinoma, kad kalkinių medžiagų poveikio trukmė dirvožemio rūgštumo rodiklių pagerinimui labiausiai priklauso nuo kalkinės medžiagos cheminio aktyvumo, dalelių dydžio, įterpimo būdo ir kiekio.

Renkantis, kurią kalkinimo medžiagą naudoti reikia įvertinti esamą ir siekiamą dirvožemio situaciją.

Jeigu esamo dirvožemio pH ir optimalaus pH skirtumas gana ženklus (>1,5) tuomet galima naudoti aktyvesnes, greičiau tirpstančias dirvoje medžiagas, dėl jų greitai padidėja dirvos pH. Šios medžiagos turi trumpesnį poveikį. Šias medžiagas naudoti – ekonomiškai naudinga, nes nedideli šių medžiagų kiekiai nereikalauja didelių apvyvartinių lėšų. Smulkios frakcijos (0,1-2mm) pradeda neutralizuoti po pusmečio

Jeigu esamas pH yra arti auginamai kultūrai optimalios normos, tuomet galima naudoti lėčiau ir ilgiau veikiančias kalkinimo medžiagas. Paprastai šiomis medžiagomis kalkinama dideliais kiekiais (6-10t/ha), toks būdas leidžia pamiršti kalkinimą ilgesniam laiko tarpui. Stambios frakcijos (2-5mm) pradeda neutralizuoti po metų.

Dulkios kalkinės medžiagos veikia efektyviausiai, greičiau neutralizuoja dirvožemio rūgštumą. Tačiau reikia specializuotos technikos kalkinėms medžiagoms pervežti ir paskleisti, tai padidina kalkinimo darbų savikainą. Todėl šiuo metu populiariausios tokios kalkinės trąšos, kurias galima paskleisti mineralinių trąšų barstytuvais (trupintos klintys). Šioms kalkinėms trąšoms barstyti tinka visos mineralinių trąšų išcentrinio barstymo mašinos, tačiau šių trąšų veiksmingumas dirvožemyje, palyginus su dulkiomis gerokai mažesnis. Dulkiųjų kalkinių trąšų sąlytis su dirvožemiu yra pats didžiausias, todėl kalcis greičiau pereina į dirvožemio sorbuojamąjį kompleksą.

8. Kuriuos dirvožemius kalkinti?

Svarbu atminti tai, jog kalkinimo pirmumą turi lemti derlingumo padidėjimas pakalkintuose plotuose, taip pat toje dirvoje auginamos kultūros situacija pardavimo rinkoje.

Svarbu yra tai, jog kalkinimas atsiperka jau pirmaisiais metais, to priežastis – derliaus prieaugis atperka išlaidas susijusias su kalkinimu.

Lengviausia rūgštingumą sureguliuoti lengvame dirvožemyje (prismėlyje, priemolyje), šiuose dirvožemiuose lengviausia gauti reikiamą derlingumą.

Dirvožemius, kurių pH yra 5,0 ir mažiau, būtina kalkinti kuo greičiau, nes tokiems dirvožemiams pakaktų mažiau kalkinių trąšų (2-4 t h/ha CaCO3). Neatlikus šių darbų dabar, po kelerių metų šiuose dirvožemiuose atsistatys aliuminio kiekis, t. y. kalcio dėka buvęs sujungtas aliuminis pereis į judrias, augalams toksiškas formas, ir tada kalkinimui reikės skirti kur kas daugiau lėšų.

 

9. Kalkinimo efektas ir dažnumas

Kalkinti rekomenduojama kas 2 – 3 metus, nedidelėmis normomis. Tai padės efektyviai panaudoti kalkines trąšas: mažesnės normos, mažiau medžiagos išplaunama kritulių.

Kalkinimo medžiagų efektas jaučiamas skirtingą laiko tarpą, tai priklauso nuo kalkinimo medžiagos. Šis laiko tarpas svyruoja nuo 2-8 metų, tai priklauso nuo to kokios medžiagos naudotos (dulkios ar birios).

 

10. Kada kalkinti?

Tiek pievas, tiek arimą galima kalkinti rudenį po derliaus nuėmimo, pavasarį prieš sėją, antsėjis,  kalkinimas galimas ir žiemą, pašalus.

 

11. Įterpimas

Dr. Regina Repšienė ir dr. Danutė Karčauskienė teigia, jog pagrindinis reikalavimas – kuo tolygiau įterpti į dirvožemio armens sluoksnį. Negalima jų giliai užarti plūgu. Geriausiai šias medžiagas įterpti sekliai, t. y. įkultivuoti, įakėti ar kt. Vėliau ariant jos galutinai permaišomos per visą armenį.

Galima taip pat kalkines trąšas berti ant ražienų. Pagrindinis reikalavimas – kuo vienodžiau permaišyti su kalkinamo dirvožemio armeniu. Visai netinka jas giliai užarti plūgu. Išbertos kalkinės medžiagos gali būti įterpiamos lėkštinėmis akėčiomis, kultivatoriumi, o efektyviausia – permaišyti freza.

12. Reakcija su kitomis trąšomis

Kalkinių trąšų patartina nemaišyti su kitomis trąšomis, tarp tręšimo kalio ir kalcio trąšomis rekomenduojama padaryti 2 sav. pertrauką.  Taip pat negalima kalkinių trąšų naudoti su fosfatais ir sulfatais.

13. Pievų ir ganyklų kalkinimas

Daugiamečių pievų ir ganyklų dirvožemyje vykstantys procesai skiriasi nuo tų, kurie vyksta ariamoje žemėje. Taigi ir kalkinimo rekomendacijos skiriasi. Pievoms ir ganykloms dirvožemio pH reikia reguliuoti pagal jautriausias žoles. Kalkinės trąšos čia veikia daug įvairiau kaip ariamoje žemėje – ne tik gerina dirvožemio savybes, didina žolių derlių, bet ir gerina žolyno botaninę sudėtį. Aptinkama duomenų, kad dirvožemio pHKCl padidėjus 1 vnt., varpinių ir ankštinių augalų žolyne baltųjų dobilų pagausėja 13%.

Daugiametės žolės geriausiai dera, kai dirvožemio reakcija yra sureguliuota iki pH > 6
Optimalus kalkinių trąšų įterpimo gylis turėtų būti apie 20 cm. Įterpus negiliai (7, 14 cm gylyje) 7–8 metams neutralizuojamas tiktai viršutinis 10 cm dirvožemio sluoksnis.
Kultūrinėms ganykloms reikia skirti po 1–4 t ha-1 kalkinių trąšų kas 6–7 metai. Siūloma įterpti kalkines trąšas prieš sėją. Geriausia kalkinti pūdymus, dirvožemio rūgštumui jautrių augalų priešsėlius arba kalkines trąšas išberti po javų ant ražienų,  anksti rudenį, kai dar galima gerai įterpti kalkines medžiagas. Kalkinės medžiagos nebus efektyvios, jeigu jos bus blogai įterptos.

14. Tyrimai, pH matavimas

Periodinius dirvožemio tyrimus arba pH matavimus rekomenduojama atlikti periodiškai kas keletą metų. pH galima išmatuoti naudojant nebrangų, visiems prieinamą ir patogų pH matuoklį. Šiuos matuoklius galima įsigyti elektronikos, augalininkystės parduotuvėse, didžiuosiuose prekybos centruose. Dirvoje yra nukasama 5 cm paviršinės dirvos, padaroma duobutė, kurios gylis turėtų būti apie 10 cm, į šią duobutę įpilamas distiliuotas vanduo, tuomet į vandenį merkiamas matuoklio zondas. Palaukus, kol matavimo rezultatai stabilizuosis, galima užfiksuoti pH reikšmę. Tai greitas, paprastas ir pigus būdas išmatuoti dirvos pH.

Tačiau, kvalifikuotai nuspęsti, ar būtina kalkinti, neįmanoma be dirvožemių agrocheminių analizių. Periodiškai kalkintuose dirvožemiuose būtina lygiagrečiai su pH rodikliu nustatyti ir judriojo aliuminio kiekį. Be šitų parametrų neįmanoma nustatyti optimalaus kalkinių trąšų kiekio, – R. Repšienė, D. Karčauskienė, J. A. Mituzas

15. Kaip atpažinti rūgščias dirvas?

Rūgščioje dirvoje gerai auga samanos, viržiai, gailiai, spanguolės, smulkiosios rūgštynės, našlaitės, svėrės. Šarminę dirvą mėgsta apyninė liucerna, dirvinė čiužutė. Neutralioje auga ankstyvieji šalpusniai, paprastosios jonažolės.